.png){kind=logo}
PICERIJA ANT TRIJŲ RATŲ ATIDARO FESTIVALĮ
- Mar 9
- 2 min read
Buvo laikai, kai žmonės tikėjo, kad artišokai turi pernelyg stiprių afrodiziakinių savybių ir juos moterims buvo uždrausta valgyti. Šiandien net picas kepame su artišokais. Imkite receptą.
1. Kaip įsimylėjai picą ir pradėjai ją gaminti?
Viskas prasidėjo gana netikėtai – persikėlus gyventi už miesto norėjosi gaminti lauke. Vietoj įprastų grilių ar šašlykinių pasirinkau mobilią picų krosnį: tiesiog kilo mintis, kad kepsiu picą, nes daugiau niekas aplink to nedarė.
Per karantiną atsirado daugiau laiko, pradėjau gilintis, eksperimentuoti ir netrukus pamačiau, kad sekasi visai neblogai. Iš pradžių kepiau šeimai, vėliau prisijungė kaimynai, o dar po kurio laiko atsirado pirmieji užsakymai renginiams. Taip po truputį gimė „Urban Pizza Dealer“.
2. Kokios yra tavo TOP 3 mėgstamiausios picos?
Pirmoje vietoje – nduja pica. Joje labai įdomiai susijungia aštrumas ir lengvas saldumas, todėl skonis visada išlieka išraiškingas.
Antroje – „carbonara“ pica. Tai klasikinės pastos interpretacija be pomidorų padažo, bet su tais pačiais ingredientais: paprasta, bet labai gera.
Trečia vieta dalinasi keturių sūrių arba „prosciutto“ pica. Ruošdamas pastarąją naudoju maskarponę vietoj rikotos, tai suteikia jai šiek tiek saldumo, kuris labai patinka klientams.
3. Koks yra picos valgytojas – lietuvis?
Labai geras klausimas. Lietuviai vis dar mėgsta „daug ir sočiai“ – dažnai tikimasi storai apkrautos picos su gausiu sūrio sluoksniu. Taip pat dar gajus įprotis prašyti papildomo padažo, nors, mano nuomone, tai yra labai didelė klaida.
Tačiau kas labai džiugina – žmonės po truputį atsitraukia nuo idėjos, kad pica turi būti „šeimyninė“ ir būtinai dalinama dešimčiai žmonių. Mano nuomone, 28–30 cm pica yra puikus dydis vienam žmogui. Todėl galima sakyti, kad šeimyninių picų koncepcija pamažu nyksta.
4. Kuo ypatinga tavo istorija su „Piaggio Ape“?
Didelė „Urban Pizza Dealer“ dalis – 1979 metų itališkas „Piaggio Ape“. Jį įsigijome keliaudami po Pietų Italiją – jau pats pirkimo procesas buvo nuotykis kalnuotame kaime, kurį iki šiol prisimename su sūnumi.
Šis automobilis traukia dėmesį visur – nuo vaikų, norinčių įlipti į vidų, iki automanų, kurie atpažįsta variklio garsą. Būna ir juokingų situacijų – esu girdėjęs, kad už manęs susidaro kelių kilometrų spūstys, nes „Ape“ juda savo tempu.
Renginiuose žmonės dažnai klausia, ar būsiu laisvas, pavyzdžiui, liepos dešimtą dieną. Kadangi „Ape“ juda gana lėtai, visada atsiranda proga pajuokauti – sakau, kad bijau nespėti, nebent jau dabar išvažiuočiau iš šio renginio ir pajudėčiau tiesiai pas juos.
Bet būtent tai ir kuria visą žavesį – tai ne tik transportas, o dalis istorijos ir patirties.
5. Kurias picerijas rekomenduotum aplankyti?
Pirmiausia – „Mona Ližė“, nedidelis vagonėlis Alytaus rajone prie ežero, su labai jaukia atmosfera.
Antra – „Pica Verde“, kuri išsiskiria puikia tešla ir subalansuotais skoniais.
Trečia – „Užupio picerija“, kuri ilgą laiką man buvo kokybės etalonas ir iki šiol išlaiko aukštą lygį.
6. Papasakok apie pirmąją festivalio picą su ananasais.
Pradėsime nuo temos, kuri visada kelia diskusijų – pica su ananasais. Norėjosi sulaužyti stereotipą ir parodyti, kad ji gali būti tikrai įdomi.
Šioje picoje ananasas nėra pagrindinis elementas – jis tik papildys bendrą skonį. „Kamado bono“ grilyje kepti ananasai suteiks lengvą dūmo poskonį, o česnakai, svogūnai ir švelnus aitriųjų paprikų derinys pridės pikantiškumo.
Tai nebus klasikinė „Havajų“ pica – čia daugiau sluoksnių, daugiau balanso ir daugiau charakterio. Tikiuosi, kad ši pica bus tokia, kurią norėsis ragauti dar ir dar kartą.
Šį picų meistrą galite sekti:
Instagram:
Picą su ananasais galite užsisakyti čia: https://www.urbanpizzadealer.com/
