Istorijos

Pica, šaltas nealkoholinis alus ir žmonės, su kuriais gera – tai trio, kuriam sunku atsispirti. Kai tai nutinka, norisi ne skubėti, o likti ilgėliau dar vienam pokalbiui, dar vienam picos gabalėliui, dar vienam BIRRA MORETTI ZERO.

Šis duetas jau seniai nėra tik filmų šeimai kultūrinis standartas. Kai matome būrelį žmonių, smagiai susispaudusių ant sofos su picos dėžute ant kelių ir gazuotais gėrimais rankose, net nereikia aiškinti, kad „tai yra šeimos vakaras“ arba „penktadienio filmo ritualas“.

„The Best Pizza Awards“ – tai tarptautinis renginys, skirtas profesionaliems picų kepėjams (pizzaioli) bei geriausioms picerijoms pasaulyje. Jį organizuoja ta pati komanda, kuri rengia garsiuosius „The Best Chef Awards“. Tai tarsi pasaulinė picų profesionalų „Oskarų“ ceremonija, kurios metu skelbiami geriausių picos meistrų TOP 100.

Picerijos istorija prasidėjo dar 1738 metais. Šiandien dauguma istorikų ir gastronomijos ekspertų vadina ją „gyvu“ picų istorijos muziejumi.

Nors manoma, kad pica – mažiausiai kaprizingas patiekalas, a la „ką turi, tą dedi“, tačiau ir ji turi savų kaprizų. Ką ir kaip dėsite ant viršaus – skonio reikalas, tačiau iš ko minkysite pagrindo tešlą – jau technologinis klausimas, todėl požiūris „kas po ranka“ čia nelabai netinka.

Keistas klausimas? Tikrai ne, nes tai, kaip atrodo pica, ir kaip – estetiškai, apetitiškai ar bet kaip, ji yra patiekiama, turi įtakos skoniui, o, tiksliau, mūsų subjektyviam jos vertinimui. Be abejo, tobulai picai stalo teatras gal ir nereikalingas, tačiau jeigu rengiate picų vakarą su draugais, vienas kitas patiekimo triukas suteiks papildomo žavesio, o picai – charakterio. Penkios 2026-ųjų metų tendencijos, kurias galite lengvai pritaikyti namuose.

Jeigu esate iš tų, kurie labai mėgsta picą ir ypač tą, kurią patys išsikepa namuose, neabejotinai gvildenote klausimą, ar įmanoma namuose išsikepti naminę, bet kartu ir labai picerišką picą – tobulai tolygiai iškepusią, purią viduje, bet traškią krašteliuose, neišsausėjusią, išsaugojusią padažo gaivumą ir ingredientų sultingumą bei skonį.

Pica jau seniai nėra tik pomidorų padažas, sūris ir keli klasikiniai priedai. Šiuolaikinė – hipsteriška – virtuvė pavertė ją žaidimų aikštele, kurioje svarbiausiais žaidėjais tampa kontrastas, tekstūra ir netikėtumas. Nors kai kurie ingredientai, kuriais dalinamės šiame straipsnyje, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernelyg keisti picai, tačiau būtent jie sukuria įsimintiniausią skonį.

Norite picos, bet nenorite žmonių? Užsisakykite savo favoritę į namus. Tačiau visi puikiai žinome, kas nutinka vos įdėjus picą į dėžę ir uždarius dangtį. Pica pradeda vėsti ir garuoti. Nesvarbu, kiek ventiliacijos angų turi dėžė – vos minutę joje pabuvusi pica tampa kitokia nei ką tik patiekta restorane. Gera žinia – tinkamai pašildyta pica atgauna ir karštį, ir traškumą, o jūs – valgymo malonumą.

Justiną ir Saulių galima vadinti trumų ambasadoriais Lietuvoje. Savo jaukioje internetinėje krautuvėlėje šeima prekiauja šviežiais trumais iš Italijos ir vos per 24 val. pristato trumus „iki durų“ visoje Lietuvoje.

Net tiems, kurie mėgsta aštrią picą, kartais būna per aštru. Kas neutralizuoja kapsaiciną – medžiagą, kuri sukelia deginantį aštrumo pojūtį? Mūsų komanda domėjosi ir išbandė įvairius aštrumo gesinimo būdus. Dalinamės su jumis.

Nduja (tarti reikėtų maždaug taip: en-du-ja) – vienas tokių ingredientų. Nduja – nebūtina picai, bet mėgstama Italijoje, o pastaruoju metu sparčiai populiarėjanti visame pasaulyje. Tai aštri, minkšta, tepama kiaulienos dešra, kilusi iš Kalabrijos regiono Pietų Italijoje.

Tie amžini klausimai: kodėl pica apvali, bet dedama į kvadratinę dėžutę, o pjaustoma trikampiais? Gera žinia ta, kad kiekvienas klausimas turi įdomų atsakymą ir net ne vieną: yra praktinis, istorinis ir net matematinis picos apvalumo paaiškinimas.

ikoniskos picos, kurių verta paragauti bent kartą

koks brandintas sūris tinka picai

Pica – ne sriuba ir ne kepsnys su garnyru, kuriems valgyti įrankiai būtini. Picą patogu valgyti tiesiog rankomis; ją galima serviruoti ir lėkštėje, ir valgyti tiesiai iš dėžutės. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo daugiau abejonių, tiesa? Kada kaip elgtis? Yra du šios temos aspektai: etiketas ir patogumas. Aptarsime abu.

Picos krašteliai (dažnai vadinami „crust“) gana dažnai lieka nesuvalgyti, nes, nors traškūs, yra per sausi/per kieti, ypač, jeigu pica kepama ilgiau arba tešla buvo storesnė; jie ir mažiau skanūs, nes be padažo, sūrio ir kitų priedų, be to, žmonės pirmiausia suvalgo geriausią picos dalį, tad krašteliams dažnai nebelieka nei vietos, nei noro.

Pasak Dovilės, pica su alumi yra klasika, su cola – nostalgija, o pica su vynu – visai kita istorija: „Kai prie picos parenkamas vynas, jau kalbame apie romantišką vakarą, vakarienę pasimatymui ir pan. Pica įgauna visai kitokį vaibą. Gera žinia ta, kad derinti picą ir vyną yra daug paprasčiau nei daugelis galvoja: tereikia laikytis pagrindinių vyno ir maisto derinimo taisyklių.“

Net ir labai gardžią picą galima sugadinti… netinkamai supjausčius. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai paprasta, tačiau profesionalūs picų kepėjai žino: geras pjūvis yra paskutinis, bet labai svarbus žingsnis. Su kuo ir kaip pjaustyti picą? Parengėme trumpą pjaustymo įrankių apžvalgą.

Dauguma mūsų apie trumus žinome labai nedaug, gal tik tiek, kad tai nepaprastai aromatingas, bet labai brangus grybas, todėl dažnai apie jį savo virtuvėse net nesvarstome: ai, gal tiek to... Išties, trumai, kitaip dar vadinami triufeliais, ilgai buvo aukštosios virtuvės ingredientas, išskirtinių vakarienių akcentas. Tačiau šiandien jie – ir picos gerbėjų fetišas. Šio unikalaus grybo reikia mažo truputėlio, kad populiarųjį komforto maistą, pakeltų į premium lygį.