.png){kind=logo}
FESTIVALIO PICA #4: šviežios braškės, marinuota vištiena ir nuotykiai
- May 7
- 2 min read
Beveik vasara, tad ir nauja festivalio pica #4 – lengva, bet pilna skonio nuotykių, kvepianti šviežiomis braškėmis ir žalia gaiva.
Kalbiname naujos festivalio žvaigždės, picos „Braškinė zuika”, kūrėją Olegą.
1. Kodėl pica? Kodėl, kaip, kada ją įsimylėjote ir pradėjote gaminti? Kokia buvo pati pirma jūsų sukurta ir pagaminta pica?
Pica man patinka, nes ji yra labai paprastas, bet tuo pat metu begalę galimybių turintis patiekalas. Iš kelių ingredientų – miltų, vandens, mielių ir ugnies – galima sukurti kažką labai gerą. Pica susidomėjau prieš keletą metų, kai pradėjau daugiau eksperimentuoti su tešlomis ir kepimu. Tada ir supratau, kad pica yra tarsi kūrybos platforma: gali žaisti su skirtingais skoniais, kultūromis ir produktais.
Pirma mano rimtesnė pica buvo labai klasikinė – su pomidorų padažu, mocarela ir baziliku. Tai buvo gera pradžia, nes leido suprasti pačius pagrindus: tešlą, kepimą ir ingredientų balansą.
2. Kokios jūsų TOP 3 mėgstamiausios picos? Ir keisčiausia pica, kokią esate valgęs. Kartotumėte?
„Pizza Margherita” – pati paprasčiausia, bet jei ji paruošta gerai, iškart supranti picerijos lygį.
„Bianca” su kriaušėmis ir gorgonzola, nes ji yra saldumo ir aštrumo balansas.
Pica su gera itališka dešra, mocarela ir šiek tiek čili – labai paprasta, bet labai subalansuota.
Keisčiausia pica, kurią esu ragavęs, buvo su labai netikėtais ingredientais – vaisiais ir jūros gėrybėmis vienu metu. Buvo įdomu paragauti, bet antrą kartą turbūt nesirinkčiau.
3. Kuo mes, lietuviai, esame ypatingi kaip picos valgytojai?
Esame drąsūs – nebijome eksperimentų. Kitaip nei italai, kurie labai saugo tradiciją, mes lengviau priimame naujus skonius.
Taip pat mėgstame, kad pica būtų soti – daugiau ingredientų, daugiau skonio. Kita vertus, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie vertina kokybę, paprastumą ir gerą tešlą.
Labai ryškių regioninių skirtumų gal ir nėra, bet galima pastebėti, kad didmiesčiuose žmonės labiau linkę bandyti naujus, netikėtus derinius.
5. Kurias picerijas rekomenduotumėte aplankyti Lietuvoje? Kokia picerija užsienyje yra MUST SEE?
Lietuvoje verta aplankyti vietas, kurios dirba su tikra brandinta tešla ir kokybiškais ingredientais – tokių vis daugėja. Svarbiausia ne pavadinimas, o požiūris į produktą.
Atsiranda vis daugiau vietų, kuriose pica daroma labai rimtai. Pavyzdžiui, Vilniuje verta užsukti į „Detroit Sisters”, nes jie daro labai įdomią Detroito stiliaus picą, ir į „Užupio Piceriją”, kuri jau yra tapusi savotiška klasika mieste, taip pat „Marinara” piceriją Vokiečių g., vegetarišką piceriją „Casa La Famiglia”.
Mano svajonė – nuvykti į Neapolį, nes ten pica yra kultūra. Tokios vietos kaip „L’Antica Pizzeria da Michele” ar kitos senos neapolietiškos picerijos yra tarsi šio amato šaknys.
6. Kokią picą visada užsisakote naujoje picerijoje?
Dažniausiai renkuosi „Pizza Margherita”. Ji yra tarsi lakmuso popierėlis: jei gera tešla, geras pomidorų padažas ir kokybiška mocarela, tai iš karto ir jaučiasi. Jeigu šita pica padaryta gerai, dažniausiai geros būna ir kitos.
7. Kokia bus „Zuikio daržo” festivaliui skirta pica?
Sukūrėme picą, kuri atitinka vasaros festivalio nuotaiką – lengva, gaivi ir šiek tiek netikėta. Ant picos bus kepta vištiena, šviežios braškės, šviežia rukola, mocarela ir šlakelis balzamiko acto.
Norėjome sukurti kažką, kas atspindėtų „Zuikio daržo“ esmę – žaismingumą, gamtiškumą ir drąsą eksperimentuoti.
Tai pica, kuri kviečia ne tik valgyti, bet ir patirti.
Gardžių atradimų.
