top of page
PEP_Logo_Globe_FullColor_Small_RGB (1).png
1080X540 px.jpg
1270X300 px.jpg

„ROMANA“ AR „NAPOLETANA“: KURIĄ LABIAU MĖGSTATE?

Oct 26
2 min read

Ilgą laiką Lietuvoje mėgavomės tiesiog itališka pica – tai tarsi bendrinis pavadinimas įprastos plonos ar vidutinio storio, gausiai priedais pagardintos picos.

Pradėjus labiau domėtis italų virtuve ir ypač picos kepimo amatininkyste, per pastarąjį dešimtmetį ypač išpopuliarėjo neapolietiškos picos kryptis – dauguma picerijų kepa kaip tik

tokią picą.

Romietiška pica vis dar yra gana reta alternatyva.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų tradicijų – tešlos paruošimas, fermentavimas, formavimas ir

kepimas.



Neapolietiška: minkšta, pūstais puriais krašteliais ir su „burbuliukais“

Neapolietiškos picos gimtinė yra Neapolis pietų Italijoje. Tai viena geriausiai atpažįstamų itališkos picos rūšių visame pasaulyje, kuriai būdingas paprastumas, kokybiški ingredientai ir ypatinga tešlos tekstūra.

Neapolietiškos picos tešlai naudojami miltai, vanduo, druska ir mielės. Tešla brandinama, o paskui formuojama rankomis, kad būtų išsaugoti oro burbuliukai.

Picos pagrindas paprastai būna plonas, bet minkštas ir elastingas, o kraštai – stori, purūs, iškilūs, su kepant susidarančiais oro burbuliukais. Picos kraštelis itališkai vadinamas cornicione ir yra vienas svarbiausių neapolietiškos picos požymių.


Ji kepama itin aukštoje temperatūroje, tradiciškai malkomis kūrenamoje krosnyje. Dažnai pakanka vos 60–90 sekundžių, kad picos paviršius iškeptų, kraštai išsipūstų, o tešla išliktų

minkšta ir drėgna. Dėl tokio kepimo būdo neapolietiška pica pasižymi ryškiu kontrastu: jos kraštai lengvi ir purūs, o

vidurys plonas, minkštas ir lankstus. Iškepusi gali būti tokia minkšta, kad gabalėlį tenka šiek tiek sulenkti norint patogiai pakelti.

Neapolietiškos picos klasika – „Margarita“ ir „Marinara“: nedaug, bet itin kokybiškų produktų, kurie dera tarpusavyje ir vienas kito neužgožia.


Viena neapolietiškos picos populiarumo priežasčių – jos autentiškumas. Ši pica kepama griežtai pagal 1984 metais įkurtos „Verace Pizza Napoletana“ asociacijos nustatytas autentiško neapolietiškos picos gamybos taisykles.


Neapolietiška pica.
Neapolietiška pica.

Romietiška: plona ir traški

Romietiška pica labiau primena traškų, tolygiai iškepusį paplotį, kurį perlenkus girdisi skanus „trakšt“.

Jos tešla gaminama iš miltų, vandens (paprastai didesnio kiekio nei neapolietiškos), mielių,druskos, be to, dažnai naudojamas ir alyvuogių aliejus.


Įdomu tai, kad Romoje susiformavo dvi skirtingos picos tradicijos, todėl pavadinimas „romietiška pica“ ne visada reiškia vieną konkretų patiekalą.

Pizza romana tonda – apvali, labai plona pica, kurios pagrindas dažnai būna traškus nuo centro iki pačių kraštelių. Ji paprastai plonai iškočiojama (išstumiamas oras), o kepama žemesnėje temperatūroje ir ilgiau nei neapolietiška pica. Dėl to praranda daugiau drėgmės, tampa sausesnė ir įgauna malonų traškesį.

Šios picos kraštai nėra tokie stori, išsipūtę ir dominuojantys kaip neapolietiškos, todėl daugiau dėmesio tenka visam picos paviršiui – padažui, sūriui ir kitiems priedams.


Kiek kitokia yra pizza al taglio (išvertus reiškia pjaustoma gabalais). Tai stačiakampė arba pailga pica, kepama skardoje ir parduodama gabalais.

Šios picos pagrindas gali būti storesnis, purus ir pilnas oro burbuliukų, bet apačia – traški. Ji dažnai parduodama kepyklėlėse ir specializuotose picerijose, kur galima rinktis skirtingų skonių gabalėlius. Tai kažkas tarp picos ir labai lengvos focaccia.


Romietiška pica.
Romietiška pica.

Dvi tradicijos – du skirtingi malonumai

Kai kalbame apie neapolietišką ir romėnišką picas, kalbame ne apie tai, kuri geresnė ar skanesnė. Skonis – skonio reikalas, o skirtingos tradicijos suteikia galimybę patirti skirtingus

malonumus. Kaip tik todėl itališka pica yra tokia įdomi: iš panašių ingredientų galima sukurti visiškai skirtingą valgymo patirtį.


Taigi, ko norisi šiandien: sausiau ir traškiau ar minkščiau ir puriau?


bottom of page